Estetiškas turinio piratavimas

Suformuluoju problemą: man reikia kaupti tekstus iš interneto. Straipsnius, kartais labai ilgus; kartais knygų ištraukas, o kartais tiesiog žinutes. Kaupiami dalykai skirti tiek asmeniniam „tobulėjimui“, tiek dėstomiems dalykams, tiek ir citatoms, jei kada jų prireiktų rašant straipsnelius.

Galimi sprendimai:

1) nuorodos („bookmarks“). Neveikia, nes nuorodos pavadinime yra daug nereikalingos informacijos. Kartais iš nuorodos pavadinimo („Ką aš manau apie visa tai“) yra neaišku, apie ką ten buvo rašoma. Žinote, ilgainiui pasimiršta. Anksčiau naudojau Delicious, bet su ja yra du minusai: a) reikia daug rašyti pačiam (aprašą, kad paskui atsimintum, kas tai buvo); b) Delicious likimas nebeaiškus. Ai, ir dar pasitaiko, kad turinį kas nors ima ir pašalina ar perkelia. Neseniai tikrinau trijų-keturių metų senumo nuorodas – gal ketvirtis neatsidarė.

2) žvaigždutės Google Readeryje. Netinka, nes: a) kai prisikaupia keli šimtai, sunku surasti reikiamą; b) kai kurie RSS srautai talpina ne visą tekstą, tad sunku ieškoti konkretaus. Šiaip šį variantą naudoju kaip laikiną saugyklą iki… žr. toliau.

3) originalaus tinklalapio išsaugojimas webarchive formatu. Čia toks Safari formatas, kuris į vieną failą sudeda visą tinklalapį taip, kaip jis atrodo svetainėje. Kai kurios kitos naršyklės, jei gerai pamenu, gali panašų dalyką padaryti su MHTML ar pan. Viskas būtų neblogai, ypač tai, kad webarchive galima įkelti į kitas programas, pvz., Yojimbo, kuri moka sinchronizuoti savo duomenis tarp kelių Mac ar iOS įrenginių. Tačiau kartu su naudingu turiniu išsisaugo ir visas likęs tinklalapio šlamštas – „galva“, reklamos, „pamylėkite mus feisbuke“ ir taip toliau. Menkas naudingumo koeficientas. Tas pats galioja ir nefiltruotam spausdinimui į PDF, tad jo į atskirą punktą neišskiriu. Aš jau nekalbu apie spausdinimą ant popieriaus, kas yra nusikaltimas.

4) Instapaper, Readability ir pan. Smagūs sprendimai, tačiau aš jais nelabai pasitikiu. Dabar labai madinga netikėtai pasiūlyti susimokėti už tai, kas anksčiau buvo nemokama (tarkim, Readability). Imsi, žmogau, sukaupsi 500 tekstų tokioje tarnyboje, o paskui vieną dieną tave pasitiks džiaugsmingas pranešimas, kad sukauptą turtą gali „atsiimti“ vos po dolerį už vienetą. Kas gali paneigti?..

Estetiškas sprendimas:

Jei Google Reader skaitomas dalykas yra vertas „vietos lentynoje“, spaudžiam „v“, atsidarom kitoje kortelėje ir pele taikom į „Reader“ adreso eilutėje (čia su Safari). Reader režimas yra tobulas įrankis iš svetainės makalynės padaryti švarų, gražų tekstą. Tą tekstą spausdinam į PDF. PDF failas krenta į „import“ aplanką, iš kurio automatiškai susiurbiamas į dokumentų indeksavimo programą (tarkime Leap, ar iDocument). Belieka prikabinti porą žymų jei norisi.

Privalumai: visas tekstas suindeksuotas be jokių šiukšlių, yra šaltinio nuoroda, dokumentas niekur nedings, jį labai patogu persiųsti el. paštu ar įmesti į Dropbox, teksto maketas – knyginis – paprastas, bet dailus.

Procesą galima smarkiai automatizuoti, bet aš kol kas tuo neužsiėmiau, nes paprastai perrašau dokumentų pavadinimus spausdindamas į PDF.

Paprastai aš dienos bėgyje tiesiog skenuoju RSS srautą, pažymėdamas žvaigždele potencialiai vertingus rašinius. Vakarop peržiūriu atrinktus ir pasidedu aprašytu būdu į saugyklą tuos, kurie atrodo vertingiausi. Kol kas patenkintas tokia tvarka.