Laiškas draugams

Šis tinklaraštis – bandymas sukurti jaukią erdvę internete. Be SEO, be statistikos ir skaitiklių, be aiškios temos ir tikslo. Tai vieta, kurioje aš dalinsiuos savo mintimis, atradimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Galima sakyti, kad tai yra grįžimas prie asmeninio tinklaraščio ištakų.

Po ketverių intensyvaus rašymo metų atradau, kad atviras komentavimas žudo vertingą diskusiją. Iš pradžių, kol svetainė yra mažai žinoma ir joje lankosi tik labiausiai susidomėję autoriaus mintimis žmonės, ta diskusija yra labai jauki, įdomi ir iš tiesų dažnai vertingesnė už tekstą, kuris diskusiją paskatino. Tačiau vėliau, kai Google, išorinės nuorodos ir atsitiktiniai saitai į svetainę atveda niršias mases, komentarai užsiteršia tulžimi, tuščiais priekaištais ar trolių bandymais įžeisti autorius ir jų skaitytojus. Mes galime nekreipti į juos dėmesio, bet turime pripažinti, kad šiukšlės jaukumo nekuria. Užteršto tinklaraščio komentaruose neberašomos vertingiausios mintys, nebesileidžiama į gilesnes diskusijas – dažnai tinklaraščio draugai renkasi tik paskaityti tekstus, pastabas ir idėjas pasilikdami pokalbiui asmeniniškai susitikus.

Tinklaraštis ima ir nuskursta. Nebegaudamas vertingiausių „pakurų“ idėjų krosniai, jo autorius praranda polėkį, rašo labiau mechaniškai, iš įpratimo. Keičiasi jo stilius: dažnai tekstai prasideda atsiprašymais ar prašymais „teisingai suprasti“; tekstas primarginamas šypsniukais, kad tik visi suprastų, kuriose vietose autorius juokauja. Man atrodo, kad mes taip bukiname save, prarandame gebėjimą dėstyti mintis žodžiais be grafinių intarpų ir kartu nebesistengiame suvokti kitų parašyto teksto gelmės. Kurią nors dieną atsibusime nebegalį skaityti „Šveiko nuotykių“ ar Džeromo K. Džeromo be intarpų „juoktis čia“.

Blogiausia, kad nusivylę viešo diskurso „grožiu“, mes dažnai tiesiog neberašome. Na taip – turinio internete apstu. Bet jei išnyktų draugų tinklaraščiai, aš pasijusčiau praradęs daugiau turinio, nei jame liko. Man labai skaudu skaityti tokius įrašus, kaip prieš kelias dienas aptiktas Voro svetainėje. Esu šimtus tokių radęs Nežinau.lt komentarų šiukšlynėlyje. Ką besakytų autorius, kaip besistengtų nupurtyti purvą, purvas limpa, ir to purvo yra neišmatuojamos marios. O jo neturėtų būti išvis.

Taigi pabandysiu sukurti čia asmeninę, jaukią erdvę bendravimui su tinklaraščio draugais. Kas jie? Jie tikriausiai žino patys. Visiems kitiems komentarų durys bus mandagiai, bet griežtai uždaros. Be pykčio.